Juodomis uogomis pasidabinęs krūmas arba nedidelis medelis – šeivamedis – savo išskirtinėmis savybėmis garsėja dar nuo 400 m. pr. Kr., kai viena iš svarbiausių šiuolaikinės medicinos istorijos figūrų Hipokratas šeivamedį paminėjo savo raštuose. Pasiaiškinkime, kuo išskiria šeivamedis ir į ką derėtų atkreipti dėmesį prieš vartojant jo uogas ar žiedus.
Apie šeivamedį
Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra) yra ypatingas augalas. Jis paplitęs Europoje, taip pat randamas Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje, o baltų mitologijoje net buvo laikomas šventu medžiu. Šeivamedis nuo seno yra pelnęs namų saugotojo ir apsaugos nuo blogio titulą, taip pat plačiai naudojamas liaudies medicinoje.
Jo „brolis“, raudonuogis šeivamedis, nors ir panašus į juodauogį (skiriasi tik uogų ir žiedų spalva), bet yra dekoratyvinis augalas ir jo uogų ar kitų dalių valgyti negalima.
Juodauogio šeivamedžio uogos ir žiedai yra populiarūs pramonėje. Iš jų gaminamas šeivamedžio uogų sirupas, saldumynai, arbatos, kosmetika, maistiniai dažikliai ir daugelis kitų produktų. Taip jau susiklostė, kad perdirbtos šeivamedžio uogos populiarumu lenkia šviežias dėl skonio ypatybių. Tiek šviežios uogos, tiek iš žiedų pagaminta arbata, sirupai ar limonadai patinka ne visiems.
Šeivamedžio uogų ir žiedų nauda
Hipokratas ne be reikalo taip išskyrė šeivamedį – šeivamedžio uogų nauda žmogaus organizmui ypač vertinama. Šiose uogose gausu:
- aminorūgščių (normaliam organizmo funkcionavimui ir smegenų veiklai palaikyti);
- karotino (padeda gaminti vitaminą A, ypač naudingas odai);
- fruktozės (natūralus saldiklis);
- gliukozės (aprūpina organizmą energija);
- vitamino C (ypač reikalinga medžiaga imunitetui).
Be visų šių maistinių medžiagų, šeivamedžio uogose yra daug skirtingų antioksidantų (fenolio rūgštis, flavonolis, kvercetinas, kempferolis, izorhamnetinas, antocianinas), kurie padeda kovoti su oksidacinio streso žala. Šeivamedžio uogos taip pat išsiskiria didele nauda imuninei sistemai, todėl dažnai naudojamos maisto papildų gamyboje.
Vertinamos ne tik uogos, bet ir juodauogio šeivamedžio žiedai, kuriuose yra cholino, arba vitamino B4; aliejų, skatinančių prakaitavimą; valerijonų ir obuolių rūgščių; glikozidų, kurie veikia kraujagysles, padeda atsikosėti, teigiamai veikia sklerozę.
Kada šeivamedis gali pakenkti
Šeivamedžio uogos gali ne tik padėti, bet ir pakenkti, jeigu nežinosite, kaip jas tinkamai vartoti.
Šviežias uogas patariama vartoti mažais kiekiais arba termiškai apdoroti, pavyzdžiui, virti ar džiovinti. Didelis šviežių uogų kiekis ar neprinokusios uogos gali sukelti apsinuodijimo simptomus ar net rimtą apsinuodijimą. Todėl prieš vartojimą būtina įsitikinti, kad uogos yra visiškai prinokusios. Net ir prinokusių uogų negalima valgyti nėščioms ir maitinančioms moterims, taip pat nerekomenduojama žmonėms, vartojantiems šlapinimąsi skatinančius vaistus.
Visos šeivamedžio dalys, išskyrus žiedus ir prinokusias uogas, yra nuodingos, todėl jos neturi atsidurti jūsų pietų lėkštėje ar arbatoje.
Jeigu vis dėlto pajutote sunkesnį kvėpavimą, pykinimą, vėmimą, pilvo spazmus ar viduriavimą – nedelsiant kreipkitės į gydymo įstaigą.
